b_200_314_16777215_00_images_iliustracijos_naujienos_2016_strazdas_per_mylia.jpg

Mintis apie Eugenijos Liumaitės poeziją pradėsiu nuo eilėraščio „Jei užteks drąsos“, kuriame autorė reiškia savo norus:

išklausyk mano norus –

prabilti

coliukės lemtimi,

išsemti

paskutinį birželio vakarą,

sirgti

gyvatiška pagunda,

Didysis Virsme,

Daugiau neatsimenu.

 

Šis eilėraštis įdėtas rinkinio „Strazdas per mylią“* pabaigoje. Tai jau ketvirtoji E. Liumaitės poezijos knyga. Turbūt nerasime poeto, neturinčio ketinimų, norų, programų ar credo. Taigi norai norais, bet kaipgi realybė? Jai pagrįsti dar reikėtų pacituoti E. Liumaitės eilėraščių? Bet tuomet recenzija labai išsiplėstų; gal racionaliau pasielgčiau nurodydamas stipriuosius rinkinio tekstus? Iš 59 leidinio puslapių surašyčiau gal 50. Žinau, kiekvieno kritiko / skaitytojo skonis subjektyvus, tarkim, Vincė Cibarauskė ar Jurga Tumasonytė (jau nekalbant apie Andrių Jakučiūną) nustatytų kitokį stipriųjų ir silpnųjų eilėraščių santykį. Tegul, bet, mano manymu, vis tiek išliktų didelė gerųjų persvara. Na, dėl šventos ramybės pacituosiu dar trejetą, mano supratimu, iš pavykusiųjų kategorijos.

aš – tau nepaklusau, nors priartėjau

per paukščio

 sparnų mostą,

                        per du ašigalius – nutolau...

                      jei atmeni,

per patį mėtų žydėjimą e-mailu

                           prašiau surasti

oranžinėje šalyje įžeistą angelą...

nuslydo nuo piršto dovanotas agatas, o

serbentų kekė liko delne – neišsipildžiusi

naktis...

(p. 17, „Išsipildymas“)

 

****

krantinėje žvejai

nostalgija dalijasi. žuvis skardinė rodo

vėjo kryptį. po sielą – lyg po naktį –

lūpinė armonikėlė – klajoja ir neranda

vietos. paklūstam žemės traukai, plūstamės,

suklumpam, supanašėja esančių ir mirusių

puota. tarp žvejų pirštų smilksta cigaretės,

ugnelės skirstosi į keturias puses. Vien Širvio

beržas, Kristaus Nazaretas budės per naktį

     tam pačiam taške.

(p. 44)

 

***

sekmadienių tylos nebesuradę

saulėtekis

                   saulėlydis –

                                     vienodai dega –

tik Apolonui auksinti rytai - - - - - - -

prie nebaigtų eilėraščių dar laukčiau

El-Greko potėpių sušildytam speige

šarmoto rytmečio, kurio neatpažinčiau –

                                   esu - - - - -

                                                     - - - - - ne čia.  

 (p. 59)

 

Cituoti eilėraščiai liudija turtingą poetės meninę prigimtį, turinčią pagirtinų poetinių „priedų“:  realybės įžvalgos, socialinio laiko kontrastų pojūčio, sugebėjimo poetiniame pasaulyje „grubią“ materiją (e-mailus, žvejų keiksmus, cigaretės dūmus, mylinčiųjų nesantaiką) sintezuoti su efemeriška, romantiška irealybe. Stovėti ant dviejų tikrovių slenksčio (ant „čia ir dabar“ ir „ten ir kitados“) yra kiekvieno poeto – menininko – dalia. E. Liumaitė dar nedrąsiai, bet jau brėžiasi sau tokį likimą, sakydama: „Esu ------ ne čia.“

„Strazdas per mylią“ tematikos požiūriu yra tripusis, tačiau meniniu – vientisas.  Pirmosiose knygose tokio organiškumo nebuvo. Rinkinį „Tikiu ir klausiu“ (1994) dar kaustė didaktinės minties tiesiaeigiškumas ir varnėno inkilą primenanti rimuota eilėdara, kurioje, kaip žinome iš inkilo struktūros, tėra viena landa šiam puikiam giesmininkui pasirodyti. Antrojoje „Be atsako“ (1998) minties vienaplaniškumo jau mažiau, manding, daugiau erdvės nesuvaržytai poetikai, estetinei jos raiškai. Pacituosiu atskirų eilėraščių fragmentus: „Žodžio spektro atspindžiai / eilėraščiuos be poezijos, // ir merdintys gyvenimai – / žeidžia... Galulaukėje šildosi / granito akmenys, / pavirtę amžinybe“; „Tik prigimties nekaltinsiu, / kai nebeliks ko laukti. // Išpranašausiu sau troškimą amžiną – ieškot. / Sudužę debesys už lango tebeplaukioja. – // Jau pažinau gaudimą tuštumos“; „kremuoja laikas baimę, / nerimo angis / per sniegą atšliaužia, ir nieko - - -“.

Dabar E. Liumaitė ir poetinį „faktą“, ir impresiją moka subtiliai susocialinti, supilietinti. Autorė gimė 1958 m. – mano, o ne Algimanto Baltakio manymu, labai „vėlai“. Kodėl? Nes ji įdėjo į rinkinį ciklą, kupiną ir istorinio, ir socialinio turinio metmenų („Akordai“, p. 31). Jame regime kondensuotus pokario vaikystės prisiminimus, kai dar beveik kiekvienoje trobos palėpėje galėjai rasti ir „carinių“ pinigų, ir šovinių gilzių, ir pamirštų dujokaukių. Užtinkame ir pokarinės Lietuvos kolchozinio bendrabūvio pėdsakų. Man, kaip „kolchoznikui“ nuo 1949 m. (tada mūsų kaime sukurtas kolchozas Salomėjos Nėries vardu), ypač įstrigo „Akordų“ metafora: „kolūkio kombainai / kūlė pėdus / ir propagandą.“ Pažįstamas realijas visada malonu aptikti lyriniame eilėraštyje, bet šis kūrinėlis praauga semantines temos ribas. Ciklas nedidelis, tačiau tarpai tarp trijų jo skyrių itin asociatyvūs ir prasmingi: pirmosiose dviejose dalyse regime lyrinę „heroję“, žaidžiančią karą, besikarstančią po namų palėpę, ir jau ūgtelėjusią mokyklos panelę, vengiančią spalio revoliucijos švenčių formalių eisenų. Trečiojoje – lyrinė pasakotoja kyla į kosminį aukštį, kur siaučia vėjai ir griūtys, kur trapi būtybė imasi misijos sutaikyti gamtą ir žmogų, kad nepasiektų karo dievas Marsas, kad grumtynėse dėl valdžios, dėl sosto („kaip Rožių karo metais“) daugiau lemtų ne ginklai, rūstybė, o taiki kasdienybė. Cikle šia prasme išskirtinė ketvirtoji – sutaikinamoji – dalis, kurią norisi pacituoti: „jomarke man senelis / pirko svajonę – / ties Tyruliais pasėjo. // molžemy ji suvilnijo rugiais, / kurie pabirdavo – lyg natos / per vardines, / per šermenis...“ Taigi – poetinė užuovėja pasiekta.

Ten, kur pristinga autentikos, autorė jos pasiskolina iš tėvų, senelių praeities. Istoriniame diptike „Regėjimai“ (p. 28) E. Liumaitės talento čiuptuvai tą „trūkumą“ pasiima iš viduramžių Lietuvos kovų su kryžiuočiais, į kontekstą įtraukdami ir gimtųjų Šiaulių apylinkių istoriją. Apskritai poetė pamėgusi eilėraščių konstrukcijas grįsti tiek istorinio, tiek filosofinio laiko sinkopėmis, sekundomis bei kitokiomis poetinio laiko „išdaigomis“. Pavyzdžiui, 8 eilučių ir 18-os žodžių sąlyginės miniatiūros „rytas pražydo“ pabaigoje pavartota metafora „išsprogstant sekundai, / nepriklausau praeičiai – // mane persodino“, manyčiau, liudija esminį E. Liumaitės šios knygos poetinio stiliaus savitumą. Būtent jis leido poetei atitolti nuo ankstesniosios savęs ne tik per strazdo mylią...

...„Strazdas per mylią“ – ketvirtoji E. Liumaitės poezijos knyga. Ankstesnės irgi palankiai įvertintos. Pavyzdžiui, eilėraščių vaikams knygelė „Raidės pokštininkės“ (2000 m.) neliko nepastebėta profesionalių kritikų Vinco Aurylos ir Jono Linkevičiaus. O antroji „Be atsako“ (1999) įvertinta kaip geriausia Šiaurės Lietuvos metų knyga. E. Liumaitės tekstų 2009 m. spausdinta „Poezijos pavasario“ almanache.

Rašinio gale noriu grįžti prie paskutiniųjų eilėraščio „Jei užteks drąsos“ eilučių: „Didysis Virsme, / Daugiau neatsimenu.“ Palaikau autorės jame išreikštą norą „prabilti coliukės lemtimi“. Kiek abejoju dėl antrojo ketinimo (kodėl taip skubama džiaugtis „paskutiniu birželio vakaru“?), palaikau trečiąjį, be kurio Coliukė poezijoje iš tikrųjų ne ką tenuveiks. O turėdamas galvoje „Didįjį Virsmą“ aš ir E. Liumaitės poezijos gerbėjams noriu priminti / pasakyti: šiai penitentei jau seniai reikėjo drąsiau išpažinti savo norus bei ketinimus.

* Eugenija Liumaitė, Strazdas per mylią. – Kaunas: „Kauko laiptai“, 2014 m.


Nr.13/2015