b_200_333_16777215_00_images_iliustracijos_naujienos_2016_Liumaite.jpg

Vasaros pabaigoje Šiauliuose gyvenanti poetė Eugenija Liumaitė į skaitytojus prakalbo nauja eilėraščių knyga „Strazdas per mylią“.

Eugenija Šiaulių krašto poezijos skaitytojui jau žinoma. Su kitais kūrėjais ji 1991 metais įkūrė Šiaulių literatų klubą „Verdenė“, jam iki šiol tebevadovauja. Ji – Lietuvos rašančių mokytojų draugijos „Spindulys“ tarybos narė.

„Strazdas per mylią“ – ketvirtoji autorės knyga. Pirmoji „Tikiu ir klausiu“ išleista 1994 metais, „Be atsako“ – 1998-aisiais, vaikams skirta „Raidės pokštininkės“ – 2000 metais.

Nuo trečiosios iki ketvirtosios knygos – keturiolika metų. Visa laiko mylia iki to giedančio strazdo – poezijos. Kas trukdė? Kodėl tokia tylos atkarpa?

b_200_314_16777215_00_images_iliustracijos_naujienos_2016_strazdas_per_mylia.jpg

Jokios tylos nebuvo. Eugenija kūrė, dalyvavo renginiuose, buvo įsukta į gyvenimo verpetą, turėjo begales rūpesčių, kurie visai neskatino rašyti eilėraščius. „neliko laiko/ parašyti eilėraštį,/ tik pakalnutės baltas nuodas/ gundo“ (Eil. „Prisikėlimo mišiose“). Gundyti sugeba ne tik „pakalnutės baltas nuodas“, bet ir pati poezija, nuo kurios gali nutolti, gali bandyti ją pamiršti, paskandinti buities sūkuriuose, bet negali atsilaikyti jos gundymams.

Po ilgesnio laiko poezijos strazdas sučiulbo. Ir jo giesmėms skirta ne kokia nors stora, didžiulė knyga, o 64 puslapių 40 eilėraščių rinkinukas. Neperkrautas, gerai atrinktas, apgalvotas, į tris skyrius suskirstytas.

Manau, kad toji mylia kelio iki strazdo buvo naudinga. Eilėraščiai labiau koncentruoti, emociškai žaismingesni, gilesnės pauzės ir savitesnės būsenos negu ankstesniuose rinkiniuose. Jau ir „tyla daugiabalsė“, ir užkalbėjimai gaudžia vargonais ir kvepia sakais, ir regėjimai su istoriniais ir kultūriniais kontekstais, ir punktyrais nužymėta V. Orvido „akmeninė būtis“...

Teisūs tie, kurie sako, kad knyga jauki. Galbūt ieškantys gilių sielos užkaborių, netikėtų vingių, filosofinių viražų nusivils. Tačiau niekas nepaneigs, kad nuoširdus santykis su tikrove, jautrumas, netikėtas minties sukinys – geros poezijos savybės buvo ir prieš dešimt metų, ir dabar. Nors „keičiasi aistros ir klimatas“ (Eil. „neturiu barometro“).

Dar vienas poetinis atodūsis: „nepalengvėja ir po išpažinties,/ Viešpatie, nors Tu nepavark/ žemiškuose pragaruose“. Neklausiu, ką šituose „pragaruose“ gali poezija. Ji – tiesiog yra, teigdama patį buvimą.

Poezija, kuri būna graži savo nežinojimu: „nežinau,/ kas amžina,/ kartais/ sapnuoju:// artėju prie posūkio,/ už kurio/ mums/ priklausys gyvenimas“.

Verta pasakyti keletą gerų žodžių ir apie Kaune gyvuojančią leidyklą „Kauko laiptai“, kuri išleido šiaulietės knygą. Gražus dizainas (apipavidalino Inga Paliokaitė-Zamulskienė), šviesiai prasmingas ir estetiškas viršelis. Profesionalus knygos redaktoriaus – Lietuvoje gerai žinomo poeto Viktoro Rudžiansko darbas. Tad leidykla „Kauko laiptai“, kaip ir anksčiau, išlaiko aukštą leidybinės kultūros lygį.

 

Eugenija LIUMAITĖ

* * *

Jei esatis –

bus tylus tavo balsas

pro lietaus šniokštimą –

kitaip dėliosiu dienų mozaiką –

net mintimis neliesiu

nežabotų akimirkų,

virtusių trofėjais – – –

– – paukščiai ir krentantys lapai

skrieja į saulę –

naktis per ankšta.

 

* * *

Už durų –

baziliko skonio

sekmadienio rytas –

neišgirdau

nuojautos perspėjimo,

kad vakaras

šelmeninių kregždžių debesim

išsklaidys

pasėtą aitrą –

atsivers tuštuma

pirmadienio dangaus akivaruos.

 

* * * *

Kiekvienas judesys

išduoda baimę

sunaikinti atrastą.

Ore tvyrantis jaudulys

tirpsta, o skandina mintis

gelsvas ugniažolių aromatas,

užlietas nemaldomo troškulio

paliesti liepsną –

vaikėziška mano kova –

prieš Visatos dėsnius.

krintant chrizantemos žiedui,

praeities stigma primena:

pirma užaugau,

o tada gimiau.

 

* * * *

Jei užteks drąsos

išklausyk mano norus –

prabilti

coliukės lemtimi,

Išsemti

paskutinį birželio vakarą,

sirgti

gyvatiška pagunda,

Didysis Virsme

daugiau neatsimenu.