b_300_201_16777215_00_images_iliustracijos_autoriai_eugenija.jpg

1. Dienraščio "Šiaulių kraštas"Diplomas-vieno eilėraščio konkurso prizininkei. 2013-06-04
Str."Vieno eilėraščio konkusso nugalėtojų kūryba".-Atolankos, 2013-06-28
2. Poezijos pavasaris 2009.Almanachas. Vilnius
3. Kn. vaikams „Raidės pokštininkės“. Saulės delta, 2000 48 psl. iliustruota.
2000 m. Šiaulių apskrities viršininko administracija. Padėka už kūrybines iniciatyvas pedagoginėje metodinėje veikloje.
4. 1999 m. premija už antrą poezijos knygą „Be atsako".Geriausia metų knyga Šiaurės Lietuvoje Apie tai .S Bulzgio str. "Šiaulių naujienose".1999-04-14
5. Tikiu ir klausiu. Eilėraščiai. Vilnius,1994 (pirmoji knyga).
6. 18-kos knygų bendraautorė, 6 kn.redaktorė, literatūrinių renginių vedėja.
Paskutinės 2 knygos, kuriose spausdinta kūryba:"Viešpaties veidas"- Utena :Kamonada, 1913
„ Paversmiuos..." - Radviliškio krašto kūrybos almanachas, 2013


Duomenys apie kūrybą ir visuomeninę veiklą pateikti:

1. http://lt.wikipedia.org/wiki/Eugenija_Liumaitė
2. Lietuvių literatūros enciklopedija (2001 m.)
3. KYK serija Lietuvos miestai. Kas yra kas (2005).
4. KYK . Kas yra kas Lietuvos moterys (2007 m.)


****

 

Sankryžų grūstys,
                     skubėjimo nuovargis
                     ir gatvės alsuojančios nemiga
                                    tiksi
                                    ir
                                    tiksi
                    svetimėjimo pagreičiu.
                   Abejingumo akustika veiduose
ir plikos barbės
                    su nuolaida
                    imituoja spindesį.
                    Šabakštynuose.
                    popieriniai drugeliai
                    dar gaudo saulę.
Vien banali tuštybė
                    po Veronos dangum
                    ieško Kanzaso saulėgrąžų.
                                  Seniai
                                  seniai
                    ant šventoriaus ir perone
                    vėjas gainioja

kažkieno paliktus prisiminimus
                    apie mažo miestelio
                    didelius Škapliernos atlaidus...
                                  Toje
                                  pačioje
                                  lentynoje
                   įžūlios kinivarpos
                                  ir
                            De-ka-lo-gas .

 

* * *

Savus namus paliko
                    maža sraigė
ir ežero krantais nubėgo netektis.
Prie valčių apkaišytų švendrėmis
                    įsmigo žaibas –
Čia, irklui lūžtant,
                    neįspėjama lemtis
vienodai stabdo vienišus ir
                    laiminguosius;
Vienodai ieškom vasaros širdy.
Trapi ši kriauklė – amžinasis uostas,
pasaulis ištisas ant delno.
                   Aš – tai ji.
Takai ieškojimų,
                   atradimus tau žadantys –
Ir klystkelių brydė visai šalia.

 

Ramybės žemė –
                 gundantis miražas.
Ugninės pėdos atveda į ją.

 

* * *

Nekviesk..

Aš - tau nepaklususi
                     nuodėmė,
                  neišgerta šventinė taurė,
nors priartėjau
                  per paukščio mostą,
per du ašigalius
                  nutolau..
Ką galėjau sakyti?
                  Ieškojimuos paklydęs ,
Tu nesiklausei.

 

Jei atmeni,
                  per patį mėtų žydėjimą
paklydo
                  e-mailu
siųsti linkėjimai ...

Jie taip dvelkė
                 liepos vėju
                      ir
prašymu surasti
                 oranžinėj šaly
įžeistą angelą.

 

Jei atmeni,
               nuslydo nuo piršto

dovanotas agatas.

               O nuraškyta serbentų kekė -
be arogancijos

               ir liko delne

kaip neišsiipildžiusi naktis..

               Nekviesk.

 

 

Suderinau balso stygas
dabar net kosulys mažoro tonacijoj
dabar visa ką pagalvoju dera prie gyvenimo
loginės išvados <...> dekalogai <...> poetai prostitutės

                                                                E. Ališanka
                                                                cikl. „Iš šventųjų gyvenimo"

 * * *

neturiu barometrų
matau –
keičiasi aistros ir klimatas
atmenu Omo ir Paskalio dėsnius
bet kasdienybės akligatvyje
kelis kartus atsitrenkęs
į nematomą sieną
palaidojau troškimą pakilti
tik pagarsinau
savo išvedžiojimus
apie pateptuosius
lydi seka
nuoga realybė
aklai skubantys
dėl baltai juodo uždarbio
kelio uolektį įveikę
nebesustoja...
važiuočiau ir važiuočiau
per kelis gyvenimus -
pats nevairuoju
o eureka
nesidalinsiu
tylos Ostija.

 

 

Jau išbluko
          archajinio atspalvio šnektos.
Ir kitaip akvarelį džiaugsmą epochos rimuoja.
Nemiga...
          vis taip pat,
                   vienišųjų nešildžiusi, teka ,
naktinėjantį vėją kartoja.

 

 

Buvo dienos ir rūkas,
             sukrautas ant žaiginio,
Ryto lietūs,
             užmerkę
                     horizontą ir rūpesčius.
Per mažai sieksnio skliauto,
              kai gyvenimą žaidėme.
Ir keliai per trumpi ieškojimų tūkstančiui.

 

 

Slinktį saugo
              dolmenai ir šventraščių lapai.
Gruodžio skliauto rejestruose –
              metai apvylę.
O kai vėl išgirstu
              De profundis
                                              kantatą
Žemės šauksmas nusirita myliomis.

 

 


                                                                       Ateik  pasiimti  šaligatvio  pienių -  

                                                                        bekvapės  karūnos -        

                                                                                             J.Vaičiūnaitė “Šaligatvio pienės”

Neatmenu  raitelių  skalvių  žemėje,

Švedų antplūdžio,

Tyzenhauzo garlaivių

grįžtančių iš Tilžės uosto -

net vandens malūnų ūžesio.

Piliakalniai be pilių...

Tik šaligatvių pienių atmintis

lyg Nemunas atspindintis

Pilėnų liepsną.

...vėl skuba sodietiškos rogės

link senų vilnų karšyklų,

dar skrieja Čiurlionio šaulio strėlė,

ir auga bokštai.

Tuštėjant bažnytkaimiams,

 visų epochų pėdsakus

erškėtrožė išraižė

ant nesudegančio lauko akmens.

                                                                                               

                           

  * * * * * *

Neišbaigta   dienoraščio  eilutė – akligatvis.

Vartau kalendoriaus lapelį:

ten šimtą kartų girdėta išmintis.

Dienos įkyriais praeiviais žvilgčioja pro užuolaidas

ir nusileidusi pilkuma gula ant palangės,  sienų, pojūčių...

 Jau nėra natų delno penklinėje,

jei prislopintas Džo de Seno balsas grąžintų  į viduvasarį...

Veidrodyje kalbinu savo atvaizdą -

 nėra natų ir žvilgsnio gelmėje .

 Ištrynusi SMS

 tylos pergamente įrašau troškimą:

                             būti laukiama - - -

gal tokia dylančio mėnulio diena.

                 

 

  RITUALAS I

      

        Spjaudosi

                      naktis žaibais,

        išpranašauta liūtis

                       prausia vienatvę.

        Tik sūkuringas

                       mergvakarių šėlsmas

        nežeidžia liūdesiu.

        Gėlėtų suknelių bliuzas,

                      delnų ir lūpų  kaitra –

       Būsimai nuotakai.

        Sugrąžink...

                      Pakartok:

                              tą pirmąsyk.

                                           Deja...

          Nepastebėtas,

                        it prasikaltęs

          pasišalina vidurnaktis.

         O nuvargęs kavos ritualas

         Rytui kužda:

                           troškau 

                                       gy -

                                            (  ven –)

                                                            ti.

                    

 

 Ritualas II

           Erotinę liepos naktį

           frigidiškos moterys

           nuprausia sielą

           ir išpila vandenį   už slenksčio .

           Iš letargo bunda sumindyta tako žolė ir jausmai. –

           Sužinai, kas esi,

           nors paveldėjai tik  nuoskaudas.

          Kilpoje dvejonė svarsto,

           kas skalsiau atseikėta:

                           tyla – dainoje,

                           kančia – tyloje.

          Buvo laikas užkelti vartus...

          Prie žingsnių prigludo kažkieno gyvenimai.

          Rankioju dainų aidą, vartau maldynus.- - -

          Suknia su žaliu volanu  nubraukia dulkes.

         

                                

                                       *******

                          Net debesys pakvipo liepomis,

                          kol vėjy klaidžiojo vienatvė.

                          Ieškojimas neradęs nieko

                          išsliūkino atgal į gatvę.

                           Pro ūkaną žibintai mirkčioja,

                           Neklausia, kur tyla gyvena.

                           Kažkas prisimena vėl Pirčiupį,

                           gal skaito kas baladę seną.

                          Šviesos balzamo atsigėrę,

                          nors spinduliu pasidalinkim,

                          kai vakaras bus be saulėlydžio

                          ir nelaimingiems, ir nušvintantiems.

 

Rėmėjai:


1. Dr. Vytautas Ažušilis, LRS narys.
2. V. Peckuvienė, verslininkė, Viduklė.
3. A. Jurgelis, verslininkas.
4. Ramūnas Karbauskis, politikas, mecenatas.
5. W. Bosiger, misijonierius, Austrija.