b_200_267_16777215_00_images_iliustracijos_autoriai_AngelFOTO.jpg

 

Andželika Bubelytė ANGEL – jauna medikė ir 2-ų dalių realistinio, psichologinio pobūdžio romano ,,Juodojo Mėnulio vaikai" autorė. Gimė Kuršėnų miestelyje. Vėliau su šeima persikėlė gyventi į Šiaulius, kur iki šiol gyvena ir kuria. Ir kasdien 5 km eina į darbą pėsčiomis, kad Jūsų – mieli skaitytojai – širdis pasiektų šios knygos žodžiai.



Romano ,,Juodojo Mėnulio vaikai" pirmosios dalies ištrauka

 

Jis priėjo arčiau, norėdamas prižadinti ją iš to košmaro. Viktorija daužė galvą į pagalvę – tai į vieną, tai į kitą pusę, vis šaukdama: „Ne! Ne! Ne!..", bet staiga nutilo ir nurimo, o skruostais ėmė riedėti ašaros, kurios balsvoje mėnulio šviesoje atrodė tarsi perlai...

... Ant stalo tebegulėjo merginos nuo lentynos nuimta jos grupės kompaktinė plokštelė. Nakties dangumi, genami stipraus vėjo, spėriai plaukė kamuoliniai debesys: tai viską panardinantys absoliučioje tamsoje, tai vėl atidengiantys šaltą, pamėklišką pilnaties spindesį...

Juodojo Mėnulio vaikai – kartkartėmis mėnesienoje išryškėdavo baltos, grakščiai išraitytos raidės. „Kas ir kodėl davė jų grupei šitokį pavadinimą? – šmėstelėjo galvoje Tomui. – Ką jis slepia?.. O gal... tai – vienas iš atsakymų į nerimastinguosius klausimus? Dvelkia kažkokia mistika! Juodasis Mėnulis – berods dar ir astrologinis ženklas..."

Jis šiek tiek domėjosi mistika ir astrologija, kaip esti žmonėms, ieškantiems ir vis nerandantiems atsakymų į rūpimus egzistencijos, būties klausimus bei užvaldytiems stiprių, sukrečiančių jausmų ar išgyvenimų.

Staiga vaikinas prisiminė turįs knygą apie Mėnulį – tą paslaptingąjį Žemės palydovą. Joje turėtų būti kas nors parašyta ir apie Juodąjį...

Susirado patamsyje, tuomet užsidegė žvakę – suktą, storą ir ryškiai raudoną, stovėjusią ant stalo perlamutrinėje žvakidėje, skirtą ypatingam vakarui (argi ne toks šis ir buvo? Tik jo mylimoji per anksti užmigo, taip ir nesulaukusi sutemų) – ir ėmė skaityti. Tiek daug visko rado prirašyta! Ir apie, pasak legendos, pirmąją maištingąją Adomo žmoną Lilitę, sutvertą iš purvo, nepaklususią Dievui ir virtusią demonų motina, minimą ir Biblijoje kaip pasileidusią velnienę, naktimis medžiojančią vyrus ir iščiulpiančia jų kraują, ir apie šiuolaikinėje astrologijoje tuo pačiu Lilit vardu vadinamą mistiškąją nematomą planetą, kitaip – Juodąjį Mėnulį, atsakingą už karminių skolų mokėjimą bei katalizuojantį visą blogį Žemėje... „Ką bendra gali turėti ši talentingų, muzikalių jaunuolių grupė su šituo dangiškuoju blogio įsikūnijimu?! – nusistebėjo. – Ypač ta švelnioji, angeliško grožio pagrindinė vokalistė?!"
Jis užpūtė žvakę. Trumpam viską užliejo aklina tamsa. Po kelių minučių pro niekuo neuždengtą langą vėlei nušvito pilnatis. Tomas pasilenkė prie savo merginos. Dabar ji alsavo lygiai ir ramiai – matyt, buvo giliai įmigusi – tik vos vos trūkčiojo akių vokai. O virš jų, lyg kokie fatališki likimo brėžiai, plytėjo griežtai išlenkti juodi antakiai...

Vaikinas grįžo į fotelį ir nejučiomis trumpam prisnūdo.

Plyname lauke, apsuptame stačių, gal vandens, gal purvo nuošliaužų apardytų skardžių, gulėjo leisgyvis žmogus ir širdį veriančiai vaitojo. Suplėšyti jo marškiniai buvo permirkę – jis plūdo kraujais, bejėgiškai raičiodamasis agonijoje... Šalimais stovėjo juodaplaukė moteris ilga, irgi juoda, bet beveik permatoma, lengvute kapronine suknele, žaismingai besiplaikstančia aplinkui. Vyriškis ant žemės, sukaupęs paskutines jėgas, pažvelgė į ją pilkšvomis, iš siaubo paklaikusiomis akimis, ir ėmė kažką murmėti... lyg prakeiksmą. O moteris ir toliau tik atsainiai stovėjo, susinėrusi rankas sau ant krūtinės, su lūpose sustingusiu šypsniu...
Staiga kažkas klyktelėjo – ir aplink (šiaip jau buvo prietema) tą pačią akimirką trumpam nušvito – tai mosuodamas plačiais sparnais praskriejo baltas plėšrus paukštis lenktu snapu, žvitriomis, tamsiomis ir labai panašiomis į tos moters, tik apvaliomis – paukštiškomis – akimis. Juodaplaukė garbanė pradėjo... sarkastiškai juoktis. Ir tada, gal iš dangaus, o gal nuo vieno tų skardžių, prie jų pašėlusiu greičiu ėmė artėti karieta: įmantri, niekur nematyta, išsuktais, lyg sraigės kiauto, lyg jūros kriauklės galais – ji visa atrodė tarsi sustingusi jūros puta. Juodos audringos jūros... Ir dar gausiai išdabinta auksu. Karietoje stovėjo vyras, bet ne žmogus – greičiau vaiduoklis, su net šviečiančia nuo baltumo oda, susiliejančia su visa baltut baltutėle jo apranga, kaip to sakalo plunksnos, o vietoje akių žiojėjo... tamsios duobės. Jis švystelėjo ilgu botagu, žirgai kraupiai sužvingo ir išskleidė didžiulius sparnus – tai buvo pegasai. Jie priartėjo kone žaibo greitumu. Tarp kanopų kažkas geltonai švytėjo – lyg auksas, lyg žiežirbos... Pražioti jų snukiai iš arti atrodė grėsmingai: pilni didelių, baltų, atskirtų juodais tarpais, dantų... Juodoji moteris darsyk garsiai nusikvatojo ir įlipo į karietą. Klaikusis važnyčiotojas ją staigiai apsuko, ir jie ėmė tolti nuo nelaimėlio bei lėkti stačiai... į patį Tomą. Belėkdama karieta, traukiama šiurpiųjų pegasų, tarsi išsivyniojo iš savo suktų kontūrų ir virto... juodu mersedesu, su ne ką mažiau grėsmingai išrodančiomis stambiomis grotelėmis priekyje, ir vis akinamai blykčiojo jam tiesiai į veidą piktai bei gudriai primerktomis stiklinėmis akimis – priekiniais žibintais. Jis pradėjo bėgti ir...

...pabudo. Pro išlakaus beržo, augančio už lango, šakas, apsipylusias mažyčiais žvilgiais lapeliais ir nutįsusiais geltonais žirginiais, vidun skverbėsi šilkiniai rytmečio saulės spindulių pluoštai.


 

Duomenys apie kūrybą:


1. Bu - 05 Juodojo Mėnulio vaikai : romanas / Angel. - Klaipėda : Eglės leidykla, 2012. - 336p. - Tekstas liet. - Tiražas 1500 egz. ISBN 978 - 609 - 432 - 030 - 9
2. Bu - 05 Juodojo Mėnulio vaikai : romanas / Angel. - Klaipėda : Eglės leidykla, 2012. - . D. 2. - 2013. - 304 p. - Tekstas liet. - Tiražas 1500 egz. ISBN 978 - 609 - 432 - 055 – 2

 

Aprašymai apie kūrybą:

 

Leidiniuose ,, Šiaulių naujienos'', ,, Šiaulių kraštas'', ,, Alio, Raseiniai'', knyga ,,Šiaulių ligoninei - 170 metų", ,,15 min.lt''.

Google – Juodojo Mėnulio vaikai