Nuolankumo dėžutėn
tamsa užrakina mintis -
geliančias laiko stigmas...

 

 

Išėjusi
iš baltumo
glaudžiuosi prie žodžių.

 

 

Atkartota
moly diena
išvaikščiojau meilę -
negimusio žodžio inkliuzą.

 

 

Vienatvė.
Į šiltą liūdesį
širdis pamerkia dieną.

 

 

Nenoriu rudens.
Mirštančių lapų žydėjimo,
Nuolankaus kaštonų rudumo,
lietaus, vibruojančio ilgesiu.
Netikiu vėju.
Jis sielą -
šviesios regimybės konstantą -
išpusto į ten
kur tavęs nesulaukiu...