b_200_300_16777215_00_images_iliustracijos_autoriai_Terese-Starazinskyte-Raciene.jpg

 

Vizija

 

Šoka ugnis ant kalno...

Viena taip, be žmonių.

Iš kur jinai atklydo?

Kokios žvaigždės keliu?

Žėruoja apskritimas

Tylia ugnies daina...

Šlaitu žemyn nusrūva

Pilka žolės gama...

         Gal ieško žalių medžių?

         Pavasario žiedų?

         Vis šokčioja į dangų

         Be skausmo, be žaizdų...

         O gal...ji pasiklydo

         Tarp žemės ir dangaus?

         Ar laukia, kad pakviestų

         Į židinį žmogaus.

 

 

 

Birželio rapsodija

 

Lietaus lašais

Į delnus suvarva

Birželis.

Ant lūpų nuodėmingas

Braškių ilgesys...

Kam tik žvyruoti vieškeliai,

Siauri kalnų takeliai

Ir Joninių naktis

Nepasakys...

Laukti stebuklai

Sukrenta į plaukus.

Ir sieloje

Bijūnų šnabždesys...

Gal saulė glaus ir kvies

Į tą, save naikinantį,

Pasaulį,

O vėjas medžiuos

Vardą užrašys...

 

 

Akrostichas

Saulė – už Tavo rasotų pievų.

Takas – pėdų ir minčių begalybė...

Eini. Vis eini, savo šypseną sėdamas,

Pasėdėti, kur kerinčiai vyšnios žydi.

Uždainuosi - šviesu bus kaip dieną...

Ir paguosi, kai naktys lydės.

 

 

Ridenam...vis ridenam
Viens kitam
Gyvenimo akmenis.
Sava teisybė,
Aštriom skeveldrom,
Rėžiasi į sielą ir kūną.
Pasaulis jau užmiršo,
Kur teka Subtilioji upė.
Jis tik abejingai kilsteli
Galingus pečius
Ir užsimerkęs prisėda
Kalno papėdėje,
Kur, laimingas ir išsivadavęs,
Šypsosi Sizifas.