b_200_299_16777215_00_images_iliustracijos_autoriai_zofija_karpiene.jpg 

 

Zofija Gajauskytė – Karpienė gimė 1939 – 02 – 04 Gerletiškės kaime, Kelmės rajone.

Šiaurės Lietuvos literatų draugijos, Šiaulių literatų klubo „Verdenė" narė.

1959 metais baigė Kražių vidurinę mokyklą, mokėsi Šilalės rajono Pajūrio žemės ūkio technikume, įsigijo agronomo specialybę, 1964 – 1970 metais studijavo Vilniaus valstybiniame universitete, Istorijos – filologijos fakultete. Suteikta lietuvių kalbos ir literatūros dėstytojo kvalifikacija.

1964 – 1968 metais mokytojavo Šilalės rajone, nuo 1968 metų – Klaipėdos rajone, nuo 1971 metų – Šiauliuose aktyviai dalyvavo miesto ir rajono literatūriniame gyvenime. Rašė straipsnius darbo klausimais ir apie nusipelniusius mokytojus. Kuria eilėraščius, miniatiūras. Kūryba publikuota miesto ir apskrities laikraščiuose, žurnaluose „Mūsų sodai" , „Švyturys", almanache „Varpai" (1997).

Literatūrinių almanachų „Prie tėvonijos šaltinio" (1992), „Per žvirgždą" (2000), „Jungtys I" (2000), „Jungtys II" (2003), „Akimirka regėjimo" (2003), „Jungtys III" (2006), „Jungtys IV" (2009), „Ant tavo rankų supasi gerumas" – lietuvių poetų eilėraščiai apie Motiną bendraautorė. Išleido autorinę poezijos knygą „Ant žemės rando" (2007), 2013 metais tapo bendraautore sakraline tema „Viešpaties veidas", „Kamonada", Utena.

Dirbdama Šiauliuose, vadovavo mokyklos literatų – dailiojo skaitymo būreliui, su moksleiviais leido literatūrinį laikraštį „Mūsų balsai", organizavo kalbos šventes, rengė skaitovus miesto dailiojo skaitymo konkursui. Skaitovai laimėdavo prizines vietas. Ilgą laiką buvo miesto literatų „Rudens godos" komisijos narė.


 *

Kas kartą reikia
vis daugiau praregėti,
atsiverti visuos žemės
pakraščiuos ir eiti pas
prašančius pagalbos.

 

*

Vėjo genamą,
vėjo nešamą –
gyvenimą
baltą,
gyvenimą
juodą
į rankas tau
įduoda.
Akimirkas šviesias,
akimirkas tamsias
imi ir eini,
keldamas ir
nepakeldamas.

 

Beveidė

Aš galiu būti
be veido
ir galiu turėti
jų daug.
Ir tai nebus
kaukė.
Norėsiu, kad
tarp jų
pasiklystum
tu.
Žinau, tu manęs
sulaukti
negalėjai,
nes tuo metu
aš neturėjau
veido.

 

Akrostichai


Duona


Dangun plaukia viltys.
Urzgia alkanas šuva.
Obuoliai noksta ne jam.
Niekas nenori mirti iš bado –
Angelai tik gieda, nors ir nevalgo.

 

Daina


Dainos sparnais
Aru skraidyk
Ir tamsų debesį aplenk.
Naktis ar diena,
Aro sparnų nesuglausk.

 

Meilė


Mūzos, deivės,
Eilėraščių okeanai
Iš meilės
Lietumi liejasi,
Ėglių dūmais kvepia.

 

Trioletai

*

Saulė ir vėjas
pavasarį neša,
sušildo širdį vėlei.
Saulė ir vėjas
siaučia, ūžia –
lauko žiedą veža.
Saulė ir vėjas
pavasarį neša.

 

*

Žalia, balta –
taip ir turi būti
žemėj mylimoj.
Žalia, balta
šiandien ir rytoj
puošia tavo būtį.
Žalia, balta –
Taip ir turi būti.