Išglosčiusi
trapias vyšnių
blakstienas
lyg nuotakos
vualį,
einu
vartus atkelti
į rudenėjančią naktį.

 

*

Per liūtį ir gruodą
brenda keleiviai
apdulkėjusiais veidais
tarytum smutkeliai.
Jų mintys ir akys –
Laukiniai balandžiai.

 

*

Esybės
keistas buvimas
iriasi
per laiko ežerą
ir, kantriai užglostęs
liūdesio randą,
pravirksta
kaip vienišas
vaikas.

 

*

Tylos rimtyje,
sielos graudulyje
šviesos tau meldžiu
kaip jūroj laivams
ryškus švyturys.
Būties eisenoj,
gėlos aitrume
prie tavęs vėl
glaudžiuos.

 

*

Laikas skeveldromis
skyla, dūžta
kaip akmuo ant
liepsnojančio laužo.
O tu, į erdvę
pakėlęs akis,
VILTĮ
glaudi prie širdies.